Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune PDF
Preview Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune
GAMTOS MOKSLŲ IR TECHNIKOS ISTORIJOS KOMISIJA prie LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS PREZIDIUMO A u k š t o s i o s m o k y k l o s kūr i mas i s ir vy sty m asis K A U N E LEIDYKLA „MINTIS“ □ VILNIUS — 1967 37(09) Au 55 Redakcinė kolegija: Medicinos mokslų daktaras 5. Biziulevičius (atsa kingasis redaktorius), N. Eitmanavičienė, V. Pet rauskas, Lietuvos TSR MA narys-korespondentas P. Slavėnas (pirmininkas) 6-4-1 PRATARMĖ Tarybų Lietuva 1940 metais paveldėjo iš buržuazinės Lietuvos keletą aukštųjų mokyklų — jų tarpe Kauno uni versitetą, kuris, atmetus buržuazinės valdžios jam priseg tus teologijos fakultetus (katalikų ir evangelikų), toliau dirbo kaip tarybinis Kauno Valstybinis universitetas. Ne trukus žymi Kauno universiteto darbuotojų dalis perėjo dirbti l Vilniaus universitetą, taip pat ir į naujai sukurtą Lietuvos TSR Mokslų akademiją. Po Didžiojo Tėvynės karo 1951 metais Kauno universiteto bazėje išaugo dvi naujos aukštosios mokyklos — Kauno Politechnikos insti tutas ir Kauno Medicinos institutas. Nors dėstytojų ir studentų Kauno universitete buvo negausu, o jo materialinė bazė labai skurdi, vis dėlto jis paliko reikšmingas žymes lietuvių kultūros raidoje. Var giai rastume Tarybų Lietuvoje mokslo barą, kuriame ne būtų veikę tos mokyklos darbuotojai, jų mokiniai arba mokinių mokiniai. Visa tai sieja šią ikitarybinę aukštąją mokyklą su dabartimi ir todėl svarbu nagrinėti jos isto riją. Tačiau nereikia užmiršti, kad ši mokykla buvo vals tybinė, egzistavo ji klerikalinės, o vėliau atvirai fašisti nės diktatūros metu. Kyla klausimai: kokie buvo jos san tykiai su tuometiniu režimu? Kas joje vyko to režimo dė ka, o kas — nepaisant jo? Į šiuos klausimus mėginama atsakyti čia pateikiamais memuarinio pobūdžio straips niais. Jų autoriai — profesorius Z. Žemaitis ir 1965 metais miręs profesorius VI. Lašas, abu buvę Kauno aukšto sios mokyklos steigėjai, abu Tarybų Lietuvos nusipelnę 3 mokslo veikėjai — turėjo plačias galimybes palyginti pra eitį su dabartimi ir ją įvertinti tarybinio mokslo požiūriu. Prof. Z. Žemaitis, vienas Kauno aukštosios mokyklos steigimo iniciatorių, ilgainiui be pertraukos buvo Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, o nuo 1940 m. dirba Vilniaus valstybiniame universitete. Prof. VI. Lašas, LTSR Mokslų akademijos tikrasis narys ir TSRS Medicinos akademijos narys-korespondentas, bu vo ilgametis Kauno universiteto Medicinos fakulteto dekanas ir iki savo gyvenimo pabaigos buvo nenutraukęs ryšių su Kauno aukštąja medicinos mokykla. Kauno aukštoji mokykla nuo pat savo gyvenimo pra džios susidūrė su aiškiu buržuazinės valdžios nepalan kumu, o vėliau jai grėsė visokie apribojimai bei „refor mos“. Būdingas buvo buržuazinio ministro teigimas, esą, Lietuvai reikia ne inteligentų, o „gerų gaspadorių“ be didelio mokslo. Si nuomonė turėjo pagrindą. Anuo metinė Lietuva egzistavo kaip agrarinis imperialistinių valstybių priedas, pasmerktas skurdui ir atsilikimui. Vo kiškieji fašistai, svaičiodami apie pasaulinį viešpatavimą, nepripažino, kad mokslas reikalingas pavergtosioms tau toms: „ponų“ bernams užteksią šiokio tokio raštingumo ir keturių aritmetikos veiksmų. Lietuviškieji fašistai pa nieką savo liaudžiai dangstė patetiškais svaičiojimais apie „tautos dvasią“, kurioje stengėsi įžiūrėti konservatizmą, pasyvumą, paklusnumą vadeivoms ir panašius anaiptol liaudžiai nebūdingus bruožus. Fašistinei diktatūrai buvo reikalinga, aišku, ne liaudies kultūra, ne inteligentija, o vadinamasis „tautos elitas“, kurį sudarytų vietiniai už sieninio kapitalo tarnai ir jų pareigūnai. Pučiant tokiems vėjams, Lietuvos aukštoji mokykla galėjo išsilaikyti tik didelėmis pažangių visuomenės veikėjų pastangomis. Buržuazinės ideologijos pagrindas buvo klerikalizmas. Buržuazinė valdžia įbruko Kauno universitetui teologijos fakultetą ir suteikė jam teisę rengti įvairių specialybių mokytojus, tuo kaip ir priešpastatydama jį kitiems fakul- 4 tetams. Įteisinusi universitetą kaip valstybinę įstaigą, valdžia nuolat siekė savaip paveržti jo vidaus santvarką, savaip „persijoti“ personalą, suklerikalinti bei sufašis- tinti studentiją. Kauno aukštoji mokykla savo gyvavimo pradžioje buvo vadinama Aukštaisiais kursais ir gyvavo, galima sakyti, tik remdamasi savo dėstytojų ir studentų entu ziazmu. 1922 metais suvalstybinus Kauno universitetą, į jį ėmė skverbtis buržuazinių vakarų papročiai. Pasireiš kė dykinėjančio „amžinojo studento“ tipas. Atsirado „studentų“, įstojusių į universitetą mados bei karjeros sumetimais, kai tuo tarpu gabiam nepasiturinčiam jau nimui sunkios materialinės sąlygos trukdė studijuoti. Suburžuazėjusi inteligentija Lietuvoje anaiptol nebuvo linkusi plėsti savo gretų iš liaudies jaunimo. Jaunas kole ga — tai eventualus konkurentas, įsibrovęs į privilegijuotą, gero pelno siekiančią grupuotę. Todėl valdančiose bur žuazinėse sferose nebuvo nė kalbos ne tik apie materia linį, bet ir apie moralinį studentijos skatinimą į mokslą. Užtat reakcinės studentų korporacijos gaudavo subsidijas, jiems perspektyvoje buvo pelningos karjeros. Nuo šių reiškinių universitete palyginti nuošaliai liko Matematikos-gamtos fakultetas, ir tai išėjo jam į sveikatą. Jis buvo negausus, bet jo pedagoginė produkcija, kad ir labai maža iš pradžių, augo tvirtai, be žymaus nuby rėjimo. Buržuazinė valdžia būtų daugiau varžiusi universitetą, o gal visai jį uždariusi, jei nebūtų turėjusi vilties anks čiau ar vėliau pratempti į jį „savus žmones“. Tačiau kaip tik šioje plotmėje reakcijai labai nesisekė. Kad ir kiek stipendiatų buvo siunčiama į klerikalinius Vakarų uni versitetus, kad ir kiek buvo pripuoselėta fašistinių korpo- rantų,— reakcinių mokslininkų išaugo vienas kitas, o ga besni proteguotieji asmenys ilgainiui taip pat nutolo nuo savo buržuazinių globėjų ir įsijungė į pažangių mokslo darbuotojų tarpą. 5 Atsparų reakcijai branduolį Kauno aukštojoje mokyk loje sudarė daugiausia Rusijos universitetų auklėtiniai, savo jaunystėje paveikti revoliucinių idėjų. Rusijos revo liucinių demokratų tradicijos, labai artimos kilusiai iš liaudies lietuvių inteligentijai, tvėrė per visą buržuazinės diktatūros laiką, nepaisant vėlesnių buržuazinio naciona lizmo atnašų. Tos tradicijos padėjo aukštosios mokyklos darbuotojams atnaujinti darbo ryšius su tarybinių tautų mokslininkais ir eiti su jais bendru keliu. Tokių išvadų prieinama, pažvelgus į senus lietuvių universiteto laikus dviejų liudininkų akimis. Prof. V. La šo įnašą šiame rinkinyje iš tikrųjų sudaro ne vienas, o du straipsniai. Pirmajame nušviečiama Kauno medici nos mokyklos raida. Antrasis turi kiek siauresnę temą — Kauno klinikų statybą, bet jame rasime nemaža memuari nių bruožų, iliustruojančių anuometinius papročius. Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumo sudaryta Gamtos ir technikos mokslų istorijos komisija kaups ir pateiks visuomenei daugiau mūsų mokslo darbuotojų me muarinės medžiagos, taip pat publikuos dokumentus, nu šviečiančius aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų istoriją Lietuvoje. P. Slavėnas KAUNO AUKŠTOSIOS MOKYKLOS KŪRIMOSI IR DARBO SĄLYGOS Z. ŽEMAITIS Nė vienoje pasaulio šalyje per tokį trumpą laiką taip neišaugo mokyklų ir moksleivių skaičius, kaip Tarybų Sąjungoje. Tai vaizdžiai rodo tokie duomenys. 1913 metais Rusijoje veikė 105 aukštosios mokyklos, būtent, 9 uni versitetai ir 96 specialios aukštosios mokyklos (institutai, akademijos, aukštieji kursai); jose visose mokėsi apie 120 tūkstančių studentų. Dabar toje pačioje teritorijoje veikia 38 universitetai ir arti devynių šimtų kitų aukštųjų mokyklų; jose mokosi apie tris milijonus studentų. Iš viso Tarybų Sąjungoje mokyklose ir neakivaizdiniu būdu viso kio amžiaus žmonių mokosi apie 57 000 000. Lietuvos, kaip ir kitų tarybinių respublikų darbo žmo nių kova dėl mokslo, dėl mokyklos siejasi su visa iš sivaduojamąja kova. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kilęs Lietuvoje revoliucinis masinis judėjimas, ypač paveiktas Rusijos Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, smarkiai iš siplėtė. 1918 metų gruodžio mėnesį Lietuvoje buvo suda ryta Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriau sybė su V. Mickevičium-Kapsuku priešakyje, didžiojoje Lietuvos dalyje susikūrė Tarybų valdžia. Kiek ankstėliau pasiskelbusi buržuazinė Lietuvos val džia, Vakarų imperialistų remiama, pradėjo ginkluotą žūtbūtinę kovą su darbininkų ir valstiečių valdžia. Liau dies masių ir pažangiųjų inteligentijos sluoksnių spau džiama ir, matyt, norėdama įgyti daugiau populiarumo, buržuazinė vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbė atkurianti Vilniaus universitetą. Skelbiamame universite to statute buvo pasakyta, kad veiks 4 fakultetai: teologi jos, socialinių mokslų, gamtos-matematikos ir medicinos, bet iš pradžių bus atidaryti tik du pirmieji: teologijos fa kultetas su 11 katedrų ir socialinių mokslų fakultetas. Tas 7 buržuazinės vyriausybės skelbimas buvo grynai popierinis aktas, jokie veiksmai jo nelydėjo, ir pati vyriausybė po kelių dienų pasitraukė iš Vilniaus. Kaip toliau matysime, didelius ir konkrečius žygius Vilniaus universitetui atkurti padarė, kad ir trumpai gyvavusi, darbininkų ir valstiečių valdžia, tik karas su ponų Lenkija juos nutraukė. 1918—1919 m. iš Rusijos grįžo daug lietuvių, kurie karo pabėgėliams suorganizuotose mokyklose buvo baigę vidurinį mokslą; be to, buvo nemaža žmonių, karo metu baigusių gimnazijas Lietuvoje. Šių eilučių autoriui tuo metu daugelis buvusių jo mokinių skundėsi negalį eiti mokslo aukštojoje mokykloje ir nemata jokių šviesesnių perspektyvų. Panašių nusiskundimų paragintas, autorius, buvęs tuo metu Kauno visuomenės komercinės mokyklos direktorius, 1919 m. rugsėjo mėn. pateikė ėjusiam švietimo ministro pareigas J. Tūbeliui platų memorandumą (žr. priedą), kel damas būtiną reikalą atkurti Lietuvoje aukštąją mokyklą ir pateikdamas jos kūrimo ir veikimo planą. Memorandu me buvo ypač pabrėžta, kad reikia sudaryti tinkamesnes sąlygas vadinamiesiems realiesiems ir taikomiesiems mokslams (gamtos mokslai ir jų pritaikymai agronomijai, gyvulininkystei; technikos mokslai), nes kraštas reikalau- te reikalavo atitinkamų specialybių žmonių. Ministras į šį sumanymą pažiūrėjo abejingai ir atsi sakė paremti jį vyriausybėje. Jis aiškino savo neigiamą nusistatymą tuo, kad, esą, Lietuvai pirmiausia reikią ne aukštos inteligencijos žmonių, bet „gerų gaspadorių“. To dėl, kai padėtis Vokietijoje bent kiek nusistovėsianti, būsią galima nusiųsti į Vokietiją kokius du šimtus išmaninges- nių ūkininkaičių pasimokyti ūkininkauti ir iš to būsią kraštui daug daugiau naudos, negu iš baigusiųjų aukš tąjį mokslą gamtininkų ir net agronomų. Nieko nepešęs pas švietimo ministrą, autorius kartu su buvusiu Peterburgo universiteto docentu kalbininku E. Volteriu nuvyko su tuo memorandumu pas laikinąjį prezidentą A. Smetoną. A. Smetona taip pat sumanymui nepritarė, pabrėždamas, kad tuo tarpu galį būti kalbama tiktai apie teologijos ir socialinių mokslų fakultetų stei gimą, nes jie, esą, reikalingiausi tautos kultūrai kelti, „tautos dvasinei nepriklausomybei“ atkurti. Technikai, pasak A. Smetonos, mūsų krašte neturėsią sąlygų savo žinioms pritaikyti, tad tokių specialybių žmonių ruošimas esąs kraštui neaktualus. 8 Iš šio pasikalbėjimo paaiškėjo, kad platesnio masto aukštosios mokyklos steigimas sutinkamas nepalankiai ir artimesnėje ateityje nenumatomas. Kaip bus vykdomas žadėtasis kadrų ruošimas būsimajai aukštajai mokyklai, sumanytojams greitai paaiškėjo iš netrukus iškilusių kan didatūrų pasiųsti į užsienj mokytis: 1919X20 „Lietuvoje“ buvo paskelbtas keliolikos tokių stipendininkų sąrašas (P. Karvelis, E. Turauskas, Pr. Raulinaitis, J. Aukštuolis ir kiti). Gyvenimas parodė, kad dauguma tų žmonių visai nebuvo linkę tarnauti mokslui, o įsitraukė į diplomatiją, į biznius. Paaiškėjo, kad nepasiturinčiam, taip pat valdančiosios buržuazijos ideologijai nepritariančiam jaunimui kelias į aukštąjį mokslą bus visai užkirstas. Dėl to autoriui kilo mintis steigti aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais. AUKŠTŲJŲ KURSŲ STEIGIMAS Susibūrė iniciatyvinis-organizacinis būrelis. Į jį įėjo dabartinis akademikas prof. T. Ivanauskas, šių atsiminimų autorius ir mirę profesoriai: J. Vabalas-Gudaitis, A. Janu laitis ir L. Vailionis. Būrelis visapusiškai apsvarstė aukš tosios mokyklos steigimo planą, galimybes. Po to daug kartų buvo kviečiami platesni vieši žymesnių specialistų pasitarimai nuodugniau apsvarstyti sumanymui ir konk rečiau aptarti kandidatams, kurie būtų siūlomi į dėsty tojus. Dėl to jau 1919 metų spalio 6 ir 7 dieną organizacinės grupės vardu spaudoje („Lietuva“) buvo paskelbta apie sumanymą steigti Aukštuosius kursus (iš pradžių buvo manyta vadinti juos Universiteto kursais). Kviečiant jau nimą, kuris norėtų eiti aukštąjį mokslą Lietuvoje, buvo prašoma pranešti organizatoriams, kas kurią specialybę norėtų pasirinkti, kad pagal tai būtų galima planuoti kur sų skyrius ir komplektuoti personalą. Per kelias dienas buvo gauta apie 600 pareiškimų, iš kurių paaiškėjo, kad dauguma kandidatų (apie 75%) nori studijuoti gamtos-matematikos ir taikomuosius mokslus — mediciną, techniką. Tomis pagrindinėmis linkmėmis ir buvo dirbamas organizacinis darbas ir spiečiamos geresnės jėgos. Trūkstant mokslinės literatūros, organizatoriai ban ke pasiskolino stambią sumą pinigų (120 000 markių), už kuriuos komandiruotas į Vokietiją prof. E. Volteris nupir 9 ko būtiniausių knygų ir užsakė žurnalų visoms specia lybėms. Be to, buvo renkamos ir skolinamos mokslinės knygos iš visų, kas jų turėjo. Norint suteikti kursams teisinį pagrindą ir geriau su organizuoti visuomenės pagalbą, buvo sukurta Aukštųjų mokslų draugija, kurios vardu kreiptasi į visuomenę, kvie čiant visus, kas pritaria kursų steigimo sumanymui, stoti į draugiją arba šiaip remti kursus aukomis. Aukštųjų mokslų draugijos vardu buvo kreiptasi į švietimo ministrą, kad šis leistų steigti Kaune Aukštuo sius kursus ir patvirtintų jam pateiktą Aukštųjų kursų statutą. Ministras, pats nepritardamas kursų steigimui, jų įteisinimo reikalą pavedė tvarkyti viceministrui Pr. Mašio tui. Netrukus iš Pr. Mašioto buvo gautas kursų statuto egzempliorius, kuriame viceministro ranka buvo pažymėta, kad statutas tvirtinamas. Bet ministerijos antspaudas nebuvo pridėtas. Prašyta materialinė parama nebuvo su teikta. Kelis kartus buvo prašyta, kad Aukštųjų kursų statutas būtų paskelbtas „Laikinosios vyriausybės žinio se“, kad tuo būtų geriau apsaugotos klausytojų ir dėsty tojų teisės. Tačiau statutas per visą Aukštųjų kursų veiki mo laiką nebuvo paskelbtas, nors tame oficialiame organe buvo skelbiami ir labai smulkių bendrovių bei draugijė lių įstatai. Aukštieji kursai buvo iškilmingai atidaryti 1920 metų sausio 27 dieną didžiulėje buvusios gimnazijos salėje (da bar Komjaunimo vardo vidurinė mokykla). Daugelis vi suomeninių organizacijų ir pažangiųjų visuomenės veikė jų labai nuoširdžiai sveikino Lietuvos aukštosios mokyk los atkūrimą, bet iš vyriausybės narių į atidarymą nie kas neatvyko, išskyrus švietimo viceministrą Pr. Mašiotą, kuris tačiau įsakmiai pabrėžė kursų vadovybei, kad atvy ko grynai asmeniškai ir nesąs įgaliotas dalyvauti kaip viceministras, neįgaliotas kalbėti ministerijos vardu ir net nesutiko dalyvauti prezidiume. Pažangiosios visuomenės atstovai ir kursų klausytojai buvo labai pasipiktinę tokiu buržuazinės vyriausybės boikotu. Kursų įkūrimą nepalankiai sutiko ne tiktai tautininkų šulai, tuometinės buržuazinės vyriausybės vadovai. Kur sus boikotavo ir klerikaliniai katalikiškos visuomenės vadai; jie pajuto, kad pažangios pasaulietiškos aukštosios mokyklos atidarymas sutrukdys jiems steigti jų sumany tą katalikišką universitetą. Savotišką išimtį toje visuome nėje sudarė Juozas Tumas Vaižgantas, nepritapęs prie 10
The list of books you might like
